Antonas Bruckneris (1824, Ansfeldas prie Linco – 1896, Viena) – kompozitorius, vargonininkas ir pedagogas. Šalia Wagnerio ir Liszto laikomas viena ryškiausių muzikos romantizmo figūrų. Jo kūrybos kurios pagrindą sudaro 9 grandiozinės simfonijos, 3 mišios bei choriniai kūriniai, kvintetas.
Gimęs kaimo mokytojo šeimoje, jis anksti pasekė tėvo pėdomis ir būtų likęs provincijos mokytoju – vargonininku. Tačiau noras kurti buvo neįveikiamas. Tiesa, Bruckneris iš esmės taip ir liko savamokslis. Muzikantu profesionalu jis tapo 1853 m. laimėjęs Linco vargonininkų konkursą. Lince sukūrė pirmuosius brandžius kūrinius. Netrukus pradėjo neakivaizdžias harmonijos ir kontrapunkto studijas Vienoje pas prof. S. Sechterį. Šiam mirus, užėmė jo vietą konservatorijoje ir nuo 1868 m. galutinai apsigyveno Vienoje. Profesoriavo iki 1891 – ųjų, o dar po metų baigė vargonuoti Rūmų kapeloje. Jo vargonininko talentas buvo visuotinai aukštai vertinamas. Nuo 1875 m. skaitė paskaitas Vienos universitete. Tarp jo mokinių – G.Mahleris, A. Nikischas. Vienoje Bruckneris pasišventė beveik vien simfonijų kūrybai. Tačiau tą kūrybą imta pripažinti tik po 1880 m.
1886 m. A.Bruckneris apdovanotas Pranciškaus Juozapo ordinu, 1891 m. jam suteiktas Vienos universiteto garbės daktaro vardas. Kompozitorius mirė kurdamas IX simfonijos pabaigą. Palaidotas Šv. Floriono vienuolyne Lince.
Į muzikos istoriją Bruckneris įėjo kaipo vienas žymiausių ir originaliausių pasaulio simfonistų. Savitas jau Brucknerio orkestras: jame nėra tokių koloristinių instrumentų kaip anglų ragas, piccolo ir bass klarnetai, arfa, lėkštės, trikampis. Jo simfonijose nereikia ieškoti jokių „siužetų“, konkrečių „veiksmų“ ar įvykių. Jų muzika savaime pakankamai išraiškinga ir konkreti. Jis traktuoja ciklą kaip vieningą epopėją: pirmoje dalyje fiksuojamas pagrindinis jos konfliktas; antrojoje jis neretai pasiekia tragiškų kolizijų (Bruckneris laikomas didžiausiu Adagio meistru po Beethoveno); trečioji – scherzo – atokvėpis, dažniausiai pripildytas austrų folkloro ritmų ir intonacijų. Finalai yra viso ciklo kulminacija ir atomazga. Dažnai išnyra buvusių dalių temos. Kodos skamba kaip himnai svarbiausioms kompozitoriaus etinėms nuostatoms: Dievui, Gamtai ir Dvasiai.
Pirmoji simfonija (c-moll, op. 77, 1865-66; 2 red. 1891, premjera 1868.12.18. Lince). Būdamas itin skrupulingas savo kūrybos kokybei, A. Bruckneris tik trečiąją iš eilės simfoniją laikė būti verta Pirmąja. Vėliau prisimindamas simfonijos kūrimą, kompozitorius tvirtino, kad niekada nebuvo toks drąsus, kaip ją rašydamas. Nors premjera buvo gerai sutikta, tolesnį kūrinio likimą laimingu nepavadinsi. Vienos filharmonijos orkestras ją atmetė, išvadinęs „gremėzdiška ir klaikia“. Kiti orkestrai irgi nepanoro jos groti. Simfonija tiems laikams buvo išties drąsi, joje pasigirdo daug naujų formos ir muzikinės kalbos dalykų. Tuo pat metu, joje akivaizdi R.Wagnerio įtaka. Ji justi visose keturiose simfonijos dalyse, nors jos atitinka klasikinę sandarą. Toji įtaka reiškiasi ne „turinio“ reikaluose ( pvz., vokiečių mitologija, meilės ir mirties simbiozė...), o visų pirma, sudėtingoje harmoninėje kalboje. Nuo šios simfonijos Bruckneris pasirodo kaip jau suformavęs savo stilių kompozitorius. Tik dvi paskutinės išsiskirs sudėtingesne muzikine kalba.
I. Allegro dramatiškas, jame daug įtampos, nerimo, kunkuliuojančios energijos ir šviesesnių lyrinių epizodų. Iš karto girdime būdingą muzikos bangavimą su įspūdingomis tutti kulminacijomis ir dažniausiai medinių pučiamųjų tyliais „atoslūgiais“. Muzika pagrįsta dviem temomis – maršine pagrindine ir styginių atliekama šviesia šalutine.
II. Adagio muzika įvairuoja nuo pastoralės iki skausmingų nuotaikų, kurios, jei ir nekonfliktuoja, tai vaizdingai kontrastuoja visoje dalyje, kol pasiekia kulminaciją ir ištirpsta tyloje.
III. Scherzo aiškaus šokinio charakterio, tačiau prisodrintas dramatiškų intonacijų („riterių lendleris“). Trio girdėti tipiškas bruckneriškas pragiedrėjimas.
IV. Finale – ilgiausia ir audringiausia dalis. Tuo pačiu ilgo bangavimo principu grindžiamoje dramaturgijoje ryškiai kontrastuoja kapotos vario frazės ir styginių gamų srautai. Nuolat keičiasi galingos kulminacijos ir ramybės“ oazės“. Visą kūrinį vainikuoja triumfuojanti koda.
Antroji simfonija (c-moll, op. 93, 1871-72; 2 ir 3 red. 1876 – 1877 ir 1895, premjera 1873.10.26. Vienoje). Nuo šios simfonijos visas lydės amžini priekaištai dėl jų per ilgos trukmės. Tai lems nuolatines simfonijų redakcijas. Siekdamas, kad muzika būtų suprantamesnė, Bruckneris čia ėmė naudoti „generalinės pauzės“ principą: staiga visas orkestras nutyla mažiausiai vienam taktui. Kompozitorius taip aiškino: “Jei noriu pasakyti kažką svarbaus, turiu prieš tai sulaikyti kvėpavimą“. Orkestrantai ją pavadino „Pausen-Sinfonie“. Kūrinys persmelktas Aukštutinės Austrijos folkloro dvasia. Simfonijoje labai ryškiai nutiesta tematinė ir emocinė arka tarp kraštinių dalių. Tai irgi taps Brucknerio stiliaus bruožu. Beje, simfonijos originalioje redakcijoje sukeistos vietomis II ir III dalys.
I. Moderato abi pagrindinės temos mažai skiriasi tiek intonaciniai, tiek nuotaika. Visos dalies muzikoje dominuoja šviesi, pastoralinė, net kaimiška lyrika. Vėl girdime ilgus faktūrinius ir dinaminius pakilimus ir tokius pat atoslūgius į visišką tylą. Nėra dramatiškų įtampų, nei stulbinančių kulminacijų. Dominuoja styginių tembrai. Efektingai suskamba jau pirmoji generalinė pauzė, pasigirstanti vos po nepilnų dviejų minučių.
II. Andante tęsia lyrinę nuotaiką ir kuria šviesaus liūdesio, ilgesio atmosferą. Vėl labai daininga melodika, taikus styginių koloritas. Tik pabaigoje didelė kulminacija įgauna dramatiškų spalvų ir po generalinės pauzės ateina repriza, atvedanti į visišką nusiraminimą, - smuiko solo ir jo taikų duetą su fleita.
III. Scherzo – didingas, plataus alsavimo lendleris. Tik dabar visa jėga įsijungia variniai pučiamieji. Tad muzika suskamba net karingai. Trio – dainingai linguojantis lyrikos epizodas.
IV. Finale sukyla aistros, iš karto girdėti dramatiniai blyksniai. Tačiau neilgam, – sugrįžta pirmųjų dalių taikios intonacijos. Vystymo eigoje pasigirsta nauji epizodai – akordinis choralas, skerciškas šokis-daina. Tada ilgas crescendo veda į reprizą, kur pasigirsta I dalies pagrindinė tema. Viską vainikuoja šviesios, džiūgaujančios nuotaikos koda.