Kristupas Antanaitis
Rudenį nuvilniję kultūros protestai buvo sukėlę baimę, kad ir taip valdžios nemylima kultūra bus dar labiau nustekenta, tačiau kovo 27-osios vakarą, klausydamasis koncerto naujojoje LVSO koncertų salėje, susimąsčiau, kad mūsuose, kalbant apie valstybinius teatrus ar koncertų sales, greičiausiai, be renovacijos liko tik Vilniaus Senasis teatras. Bene visos šalies kultūrinės įstaigos yra sutvarkytos, o svarbiausia, kad publika į spektaklius ar koncertus eina ne dėl pastato, o dėl jo turinio. Tai puikiai iliustravo ir praėjusio penktadienio koncertas, kurio metu Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas maestro Gintaro Rinkevičiaus, drauge su solistais Lauryna Bendžiūnaite (sopranas), Skirmante Vaičiūte (mecosopranas), Edgaru Montvidu (tenoras) ir Kauno valstybiniu choru (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas) atliko iškilmingą Felixo Mendelssohno Antrąją simfoniją, dar žinomą „Šlovinimo giesmės“ (vok. „Lobgesang“) pavadinimu.
Šis monumentalus kūrinys savo sukūrimo metais buvo vienas iš nedaugelio, kuomet simfoninis žanras buvo praplėstas vokaliniais elementais. Tokiu keliu buvo nuėjęs didingasis Ludwigas van Beethovenas su Devintąja simfonija. F. Mendelssohnas kurdamas muziką panaudojo Šventojo Rašto tekstus, o jam mirus kūrinys buvo pavadintas Antrąja simfonija B-dur, nors pats kompozitorius tokio numeravimo nenaudojo. Kadangi užaugo ganėtinai turtingoje šeimoje ir buvo vunderkindas, F. Mendelssohnas gavo visas sąlygas tapti didžiu muziku. Kūrėjas tuo puikiai pasinaudojo, tačiau amžininkai, matydami tokį „lengvą“ jo kelią, dažnai kritikuodavo sukurtą muziką ir vadindavo ją paviršutiniška. Paradoksalu, tačiau F. Mendelssohno muzikoje atsispindi pagrindinės jo vertybės – optimizmas ir gyvybingumas.
.jpg)
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius, solistai Lauryna Bendžiūnaitė, Skirmantė Vaičiūtė, Edgaras Montvidas ir Kauno valstybinis choras, meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas (Simono Lukoševičiaus nuotr.)
400 metų po to, kuomet Johannesas Gutenbergas (tikroji jo pavardė Johannesas Gensfleischas zur Ladenas) išrado spausdinimo mašiną ir taip visiems laikams pakeitė istoriją, gimė „Šlovinimo giesmė“. Kūrinys pirmą kartą atliktas 1840-aisiais Leipcigo Šv. Tomo bažnyčioje, kurioje daugelį metų muzikos vadovu tarnavo Johannas Sebastianas Bachas. „Šlovinimo giesmė“ pagal Biblijos tekstus parašyta todėl, kad J. Gutenbergas atspausdino lotyniškąją Bibliją, kuri tapo pirmąja spausdinta knyga Europoje. Šv. Rašto tekstai ne tik šlovina Dievą, bet ir simboliškai atskleidžia žmonijos kelią iš tamsos į šviesą, iš nežinomybės į dvasinį nušvitimą.
.jpg)
Apaštalinis nuncijus arkivysk. dr. Georgas Gänsweinas, nunciatūros sekretorius mons. dr. Laurențiu Dăncuță ir filologė Margarita Gaubytė (Simono Lukoševičiaus nuotr.)
Deja, kompozitorius savo kūriniu nebuvo patenkintas ir atliko keletą korekcijų. Atnaujinto opuso premjera įvyko po pusmečio specialiame koncerte, kuriame apsilankė ir Saksonijos karalius Friedrichas Augustas II. Pasakojama, kad kūrinys jam taip patiko, jog sužavėtas karalius puolė sveikinti kompozitorių. Apžavėtas tokio dėkingumo F. Mendelssohnas naująją kūrinio redakciją paskyrė būtent jam. Per paskutiniuosius septynerius savo gyvenimo metus kompozitorius sulaukė net dvidešimt šešių šios simfonijos atlikimų, kas įrodė šio kūrinio didingumą ir populiarumą.
„Šlovinimo giesmę“ sudaro dešimt dalių, tačiau pirmoji, skilusi į dar tris atskiras, atliekama tik orkestro, įvedė į savotišką šventę – pakili, džiaugsminga muzika iškart sukėlė asociacijas su artėjančia gražiausia pavasario švente. Maestro G. Rinkevičiaus vedamas orkestras privertė suklusti nuo pirmųjų garsų – nepriekaištingu spalvų žaismu, aiškiomis styginių grupės vedamomis melodingomis linijomis, itin tiksliais variniais pučiamaisiais bei turtinga dinaminių kontrastų skale. Naujosios salės akustika, bent jau iš pirmųjų eilių, yra ganėtinai sudėtinga, nes girdisi bendra ir galinga orkestro visuma, tad pasigedau aiškesnių instrumentų grupių. Ateityje būtų įdomu koncerto pasiklausyti balkone.
.jpg)
Maestro Gintaras Rinkevičius (Simono Lukoševičiaus nuotr.)
E. Montvidas, ko gero, yra pačiame savo karjeros aukso amžiuje. Itin preciziška tartis, leido išgirsti kiekvieną sudėtingos dainavimui vokiečių kalbos žodį, o apie vokalines šio solisto galimybes jau nebėra ką ir pasakyti – viskas buvo atlikta išties tobulai. Mano nuomone, į šį koncertą buvo galima ateiti jau vien tik dėl E. Montvido subtilaus ir malonaus tembro.
Lauryna Bendžiūnaitė ir Edgaras Montvidas (Simono Lukoševičiaus nuotr.)
L. Bendžiūnaitė ir jaunosios kartos solistė, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro stažuotoja S. Vaičiūtė, taip pat atliko puikų darbą. L. Bendžiūnaitė, Lietuvoje gana retai girdima solistė, pradžiugino skaidriu, bet tuo pačiu labai stipriu ir salę skrodžiančiu balsu.
Skirmantė Vaičiūtė (Simono Lukoševičiaus nuotr.)
Didžiausių vakaro pagyrų nusipelno Kauno valstybinis choras ir jo vadovas maestro R. Šervenikas. Paskutiniu metu itin daug ir aktyviai koncertuojantis kolektyvas geriausią įspūdį paliko aštuntojoje simfonijos dalyje, kur dainavo a cappella. Mano nuomone, tai buvo bene gražiausia choro atliekama dalis, pareikalavusi nepriekaištingo susikaupimo.
Belieka pasidžiaugti puikiu koncertu, visais vakaro atlikėjais ir mūsų išsilavinusia publika, kuri po paskutinio batutos mosto išlaikė trumpą pauzę ir salę užpildė griausmingomis ovacijomis, privertusiomis solistus ir dirigentą sugrįžti į sceną lenktis net tris kartus.
.jpg)
Lauryna Bendžiūnaitė, Skirmantė Vaičiūtė, Edgaras Montvidas, maestro Robertas Šervenikas ir maestro Gintaras Rinkevičius (Simono Lukoševičiaus nuotr.)
Bilietų į Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertus galite įsigyti LVSO koncertų salės kasoje ir Bilietai.lt. Orkestro generalinis rėmėjas – „Norfa“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.
