„Smuiko Karmen“ vadinama latvių smuikininkė PAULA ŠŪMANE (g. 1989) iš kitų atlikėjų išsiskiria nepaprasta emocijų ir aistros sklidina interpretacija. Lietuvoje šią atlikėją matėme visai neseniai, Baltijos šalių orkestrų festivalio metu, o šį vakarą ji sugrįžta paruošusi žymųjį J. Sibelijaus Koncertą smuikui d-moll.
Už virtuozinius gebėjimus nemažiau įspūdinga yra smuikininkės biografija. P. Šūmanė yra baigusi du prestižinius muzikos universitetus – Paryžiaus Nacionalinę muzikos ir šokio konservatoriją ir Graco muzikos ir teatro universitetą Austrijoje, kur mokėsi pas profesorius Yairą Klessą ir Borisą Garlitsky. Įdomu tai, kad smuikininkė specializuojasi ne tik klasikinės muzikos atlikimo mene – ji taip pat yra baigusi šiuolaikinės muzikos atlikimo programą, kur mokėsi pas žymųjį kompozitorių Georgą Friedrichą Haasą.
P. Šūmanė yra daugelio prestižinių nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatė. Kaip solistė ji bendradarbiauja su įvairiais muzikos pasaulio pripažinimą pelniusiais orkestrais, tokiais kaip Liepojos simfoninis orkestras, Baden-Badeno filharmonijos orkestras, Rygos Sinfonietta ir kt., savo ruožtu ji yra koncertavusi su pasaulinio pripažinimo sulaukusiais dirigentais – Pinchas Steinbergu, Danieliu Raiskinu, Simone Young, Lawrence’u Fosteriu ir kt. „Jos virtuoziškumas kartu su šilta, švelnia ir širdinga interpretacija finalinius aplodismentus pavertė ovacijų audra“, – taip po smuikininkės pasirodymo rašė „Neue Presse“ (Vokietija).
ATVARS LAKSTĪGALA yra Liepojos simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas ir Liepojos tarptautinio festivalio „Piano Stars“ meno vadovas. Jis studijavo Jazeps Vitols Latvijos muzikos akademijoje, kur įgijo valtornisto, pučiamųjų orkestro dirigento ir simfoninio orkestro dirigento specialybes. Kaip valtornistas A. Lakstīgala koncertavo atlikdamas solo ir kamerines programas, buvo Latvijos jaunimo ir profesionalų orkestrų narys. Kaip dirigentas jis debiutavo 2008 m., kai po reguliaraus bendradarbiavimo su Liepojos simfoniniu orkestru A. Lakštīgala tapo vyriausiuoju dirigentu. 2009 m. A. Lakštīgala sėkmingai debiutavo Latvijos Nacionaliniame operos teatre su G. Verdi operos „Traviata“ pastatymu, kas paskatino tolimesnį dirigento bendradarbiavimą su šiuo teatru. Nuo to laiko A. Lakštīgala dirigavo įvairiausiems operų ir baletų pastatymams, tokiems kaip G. Puccini „Tosca“, P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“ ir kt. 2010 m. už pasirodymus su Liepojos simfoniniu orkestru A. Lakštīgala gavo prestižinį Latvijos muzikos apdovanojimą.
Kūrinį „Vasarvidžio nakties sapnas“ FELIXAS MENDELSSOHNAS (1809–1847) pradėjo kurti būdamas vos 17-os metų. 1826 m. kompozitorius perskaitė vokišką W. Shakespearo pjesės vertimą ir sukūrė uvertiūrą, o visą likusį kūrinį pabaigė tik praėjus 16-ai metų. Pasakojama, kad F. Mendelssohnas 80 mylių keliavo per nuožmią žiemos audrą, kad 1827 m. patektų į uvertiūros premjerą. Tai buvo jo pirmas viešas pasirodymas – būtent šis įvykis pažymėjo naujo talento atsiradimą Europos muzikos pasaulyje. Įspūdinga ir tai, kad 1829 m., uvertiūros premjerai Anglijoje dirigavo pats dvidešimtmetis F. Mendelssohnas. Iki šiol stebina, kaip septyniolikmetis sugebėjo sukurti tokį sudėtingą kūrinį, skambantį kaip romantinės muzikos manifestas, bet struktūra prilygstantį klasicizmo šedevrams. Taip pat jaunasis kompozitorius privalėjo susidoroti su sudėtinga romantinės muzikos komponavimo tendencija – muzikinėmis priemonėmis perteikti pjesės vaizdinius, kitaip tariant, sukurti programinį kūrinį. Su šia užduotimi jis kuo puikiausiai susidorojo – uvertiūroje, kaip ir visame kūrinyje, galima išgirsti įvairiausius efektus, įgarsinančius pjesės veiksmo aspektus – nuo fėjų žingsnių garsų iki styginiais perteikiamo asilo kriokimo.
Buvo laikas, kai paklaustas apie savo specialybę JEANAS SIBELIJUS (1865–1957) atsakydavo, jog yra smuikininkas. Jis mokėsi Helsinkio muzikos akademijoje, kuri dabar pavadinta paties J. Sibelijaus vardu. Ten jis pateko pas vieną iš akademijos įkūrėjų Martiną Wegeliusą. J. Sibelijus mokėsi griežti smuiku ir buvo pasiekęs visai neblogą atlikimo lygį, bet kai M. Wegeliusas pradėjo mokyti jį kompozicijos, viskas negrįžtamai pasikeitė. Netrukus J. Sibelijus pamiršo apie savo pirmąją meilę – smuiką – ir širdį atidavė kūrybai. Savo vienintelį koncertą smuikui J. Sibelijus sukūrė 1904 m. Premjeroje norėjo griežti pats, bet jam trūko techninių grojimo įgūdžių. Tuomet šį kūrinį paskyrė smuikininkui Willy‘iui Burmesteriui, kuris žadėjo atlikti solo partiją koncerto premjeroje Berlyne, bet dėl finansinių bėdų premjera buvo nukelta į Helsinkį, kur solo partiją griežė Helsinkio akademijos dėstytojas, čechų kilmės smuikininkas Victoras Novačekas, o dirigavo pats J. Sibelijus. Deja, premjera patyrė nesėkmę. Kompozitorius vos spėjo pabaigti kūrinį, tad atlikėjas turėjo labai mažai laiko pasiruošti daug virtuoziškumo reikalaujančiai partijai. Padėtį apsunkino ir tai, kad V. Novačekas buvo tik pedagogas, o ne solistas, tad nebuvo įpratęs atlikti tokio sudėtingumo kūrinių. Po šio fiasko J. Sibelijus suredagavo kūrinį, jį supaprastindamas. Senesnė koncerto versija nebuvo atliekama net iki 1991 m., kai kompozitoriaus įpėdiniai leido vieną gyvą pradinės versijos atlikimą ir koncerto solo partiją griežė legendinis smuikininkas Leonidas Kavakos. Šiuo metu leidimas atlikti pirmąją koncerto versiją išduotas vos keliems orkestrams ir solistams, dažniausiai atliekama antroji versija.
Vienu ryškiausių romantizmo epochos programinės muzikos pavyzdžių iki šiol laikoma HECTORO BERLIOZO (1803–1869) „Fantastinė simfonija“, o jos sukūrimo istorija yra nemažiau įdomi ir įtraukianti, nei pats kūrinys. 1827 m. H. Berliozas buvo tik 23 metų jaunuolis. Kartą jis nuėjo į Paryžiaus Odeono teatrą pažiūrėti W. Shakespearo tragedijos „Hamletas“, ir šis įvykis pakeitė jo gyvenimą. Scenoje jis išvydo Ofelijos vaidmenį atliekančią aktorę Harriettą Smithson ir pametė dėl jos galvą. Tuo metu ji buvo viena iš teatro pasaulio įžymybių, o H. Berliozas – tik niekam nežinomas muzikantas. Jis užvertė ją meilės persmelktais laiškais, bet atsakymo niekaip nesulaukė. Kompozitorius jautėsi lyg pamišęs, tą liudija ir draugams rašyti laiškai. Viename jų jis rašė: „Tu nežinai, kas yra meilė, nors ir ką besakytum. Tau ji nėra įniršis, pyktis, tas kliedesys, kuris užvaldo visus tavo gebėjimus, dėl kurio žmogus gali padaryti bet ką.“ Kompozitorius sugalvojo „fantastinės simfonijos“ idėją, vaizduojančią menininko gyvenimo epizodą, kai jis pastoviai persekiojamas tobulos, nepasiekiamos moters vizijos. Simfoniją sudaro penkios dalys, kiekvienai pats kompozitorius parašė po neilgą programą, nusakančią, kokius įvykius vaizduoja muzika. Pirmoji dalis – svajonė, antroji – puota, po trečiosios – scenos laukuose pereinama į košmarą ketvirtojoje dalyje. Kaip rašė pats H. Berliozas: „Įsitikinęs, jog jo meilė pasmerkta, menininkas nunuodija save opijumi ir sapnuoja, jog nužudo savo mylimąją, o už šį nusikaltimą yra nubaudžiamas mirties bausme.“ Tuomet pereinama į penktąją dalį – raganų puotos sceną, kur pagrindinis veikėjas patenka po egzekucijos. Apie užslėptą simbolizmą ar paties H. Berliozo vaizduotės ir gyvenimo atspindžius simfonijos veiksme yra kalbama labai daug. Įdomu tai, kad vėliau šią simfoniją išgirdo ir pati Harrietta Smithson. Susimąsčiusi, kad galėjo tapti kūrinio inspiracijos šaltiniu, aktorė nusprendė susitikti su kompozitoriumi. Greitai jie susituokė, bet, deja, svaigulys tęsėsi neilgai – pamišėliška meilė išblėso ir po septynerių santuokos metų jie išskyrė.
Beata Juchnevič