ITAMARAS ZORMANAS (g. 1985) – vienas ryškiausių savo kartos smuikininkų. Gimęs Tel Avive pianistės ir kompozitoriaus šeimoje mokėsi Izraelio muzikos konservatorijoje ir Jeruzalės muzikos ir šokio akademijoje, toliau studijas tęsė Niujorke – Džuliardo mokykloje (the Juilliard School) ir Manheteno muzikos mokykloje, o paskui tobulinosi Kronburgo akademijoje Vokietijoje. 2011 m. smuikininkas laimėjo II premiją tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse Maskvoje. Ši pergalė pravėrė jaunajam vunderkindui kelią į didžiąsias pasaulio koncertų sales. Tais pačiais metais jis laimėjo Arriagos konkursą ir „Grand Prix“ Colemano kamerinės muzikos konkurse. Smuikininkas taip pat pelnė Amerikos Izraelio kultūros fondo stipendiją, „Borletti-Buitoni Trust“ premiją ir kt. apdovanojimus. I. Zormanas aktyvus tiek kaip solistas, tiek kaip kamerinių ansamblių muzikantas. Ypač puikių kritikų atsiliepimų sulaukė jo koncertai su įžymia japonų pianiste Mitsuko Uchida 2014 ir 2016 m. Šį sezoną be kitų koncertų jis pasirodė Niujorko Linkolno centre, Tokijuje su G. Mahlerio kameriniu orkestru, Meklenburgo ir Rheingau festivaliuose Vokietijoje, Talino koncertų salėje „Estonia“, dar laukia kamerinės muzikos koncertai Niujorko „Carnegie Hall“ salėje, Norris teatre (Kalifornija), keliose salėse Mičigane, Tel Avivo operos teatre, taip pat pasirodymas Belgrade su Serbijos simfoniniu orkestru.
Kritikai giria smuikininko „gilų, turiningą garsą, pripildytą ugningo temperamento ir aistros“ („The Daily Gazette“), gebėjimą „išgauti euforišką publikos reakciją be matomų pastangų, su nevaržomu muzikavimo laisvės pojūčiu“ („Badener Tagblatt“), „lengvą ir grakštų, tobulai skaidrų griežimą“ („The Washington Post“).
I. Zormanas griežia 1734 m. Guarneri Del Jesù instrumentu iš Yehudos Zisapelio kolekcijos.
ROBERTAS ŠERVENIKAS 1995 m. baigė Sankt Peterburgo konservatoriją, įgydamas chorinio, operinio bei simfoninio dirigavimo specialybę. Nuo 1993 m. jis dirba su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (šiuo metu yra antrasis dirigentas), kviečiamas diriguoti Lietuvos, Šiaulių bei Klaipėdos kameriniams orkestrams. Nuo 2008 m. eina Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro muzikos vadovo pareigas. Su įvairiais orkestrais dirigentas koncertavo beveik visose Europos šalyse, Japonijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Brazilijoje, Izraelyje, Rusijoje. R. Šervenikas yra dirigavęs Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje, Amsterdamo „Concertgebouw“, Madrido „Auditorium de nationale“, Frankfurto „Alte Oper“, Londono „Cadogan Hall“, Berlyno „Konzerthaus“, Osakos „Festival Hall“ ir „Symphony Hall“, Tokijo „Suntory Hall“, Kelno, Hamburgo, Sankt Peterburgo filharmonijos salėse.
Dirigentas ypač vertinamas už lietuvių kompozitorių simfoninių kūrinių premjeras bei įtaigias ir brandžias šiuolaikinės ir klasikinės muzikos interpretacijas. Vokietijos dienraštis „Der Tagesspiegel“ rašė: „Tai, kaip R. Šervenikas nuskaidrina faktūros tankmę, niuansuoja perėjimus ir įaudrina plėtotę iki paties paskutinio įtempčiausio protrūkio, rodo išties tarptautinę klasę.“
R. Šerveniko nuopelnai 2005 m. įvertinti Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
PIOTRAS ČAIKOVSKIS (1840–1893) itin mėgo epistolinį žanrą – tik 53 metus gyvenęs kompozitorius parašė apie 7000 laiškų daugiau nei 600 respondentų. Tiesa, publikuota „tik“ 5000 laiškų. Vaikystėje dėl literatūrinių gabumų P. Čaikovskį vadindavo „mažuoju Puškinu“, jo laiškai – gyvybingi ir autentiški. Deja, po kompozitoriaus mirties dalis laiškų buvo sunaikinta, kai kurie gerokai redaguoti tiek dėl ideologinių priežasčių, tiek dėl jo seksualinės orientacijos, kuri porevoliucinėje Rusijoje (vėliau – SSSR) buvo visaip dangstoma.
1877-ieji kompozitoriui dovanojo nuostabią epistolinę bičiulę – mecenatę Nadeždą fon Mek, su kuria visą likusį gyvenimą jis palaikė artimą intelektinį ir dvasinį ryšį laiškais. Tokia dvasinė bendrystė ir visiškas fizinio kontakto atsisakymas tiko kompozitoriui. Tačiau tais pačiais metais P. Čaikovskis gavo laišką nuo kitos moters – buvusia studente prisistačiusios Antoninos Miliukovos, kurios niekaip negalėjo prisiminti. Laiške mergina įrodinėjo beprotiškai įsimylėjusi kompozitorių. Neilgai trukus kompozitorius ją aplankė ir po kelių dienų pasipiršo. Matyt, vedybomis norėjo užčiaupti sklindančias kalbas apie jo seksualinę orientaciją, o gal iš tikrųjų tikėjosi prisitaikyti prie šeimyninio gyvenimo rutinos. Tačiau santuoka truko vos tris mėnesius. Pasirodė, jog žmona visiškai neišmanė muzikos ir nežinojo jo kūrinių – kompozitorius pasijuto apgautas ir ėmė ja šlykštėtis... Negana to, pradėjo galvoti apie savižudybę – rudenį braidė po šaltą Maskvos upę, tikėdamasis peršalti ir pasigauti plaučių uždegimą, kas anais laikais (iki antibiotikų eros) reiškė mirtį. Pamatęs, kad šeimyninis gyvenimas kompozitoriui tapo tikra katastrofa, jo brolis Modestas skubiai išvežė P. Čaikovskį pakeliauti po Europą. Kaip ir buvo tikėtasi, kompozitorius veikiai atsigavo, depresija atslūgo, ir jis vėl ėmė galvoti apie kūrybą.
1878 m. kovą P. Čaikovskis apsistojo nedideliame Šveicarijos kurorte Klarense, ant Ženevos ežero kranto. Čia sulaukė svečio – savo studento, ir, kaip spėjama, meilužio, smuikininko Josifo Koteko. Šis atsivežė pilną lagaminą gaidų, kurias abu muzikai čia pat ėmėsi studijuoti, kartu groti. Ypač P. Čaikovskiui patiko Édouard Lalo „Ispaniškoji simfonija“ smuikui ir orkestrui. Kompozitorius žavėjosi jos laisva forma, žanro rutinos vengimu, ką aprašė laiške N. fon Mek. Šis kūrinys tapo akstinu pačiam sukurti ką nors naujo ir gaivaus smuikui. Užsidegęs šia idėja, P. Čaikovskis per 11 dienų sukūrė vieno populiariausių savo kūrinių – Koncerto smuikui ir orkestrui D-dur, Op. 35 eskizą, o dar per porą savaičių pilnai parengė partitūrą. Koncertą jis dedikavo garsiam smuikininkui Leopoldui Aueriui, tačiau šis atsisakė atlikti, tvirtindamas, kad kūrinys yra „neįmanomas pagriežti“, nors jau buvo numatyta premjeros data. L. Auerio atsisakymą P. Čaikovskis sunkiai išgyveno. Tik po poros metų kompozitoriaus leidėjas pranešė, kad kūrinį 1881 m. gruodį rengiasi atlikti jaunas smuikininkas Adolfas Brodskis kartu su Hanso Richterio diriguojamu Vienos filharmonijos orkestru. Deja, orkestras kūrinio neturėjo laiko repetuoti, darė daug klaidų. Negana to, žymus kritikas Eduardas Hanslickas recenzijoje išvadino kūrinį „pretenzingu ir vulgariu“. Net elegantiška ir virtuoziška solisto partija nepalenkė kritiko. Jis pripažino lėtosios dalies subtilumą, tačiau efektingas, gyvybingas, liaudies melodijomis grįstas finalas E. Hanslickui perdėm atsidavė „pasibaisėtinomis rusiškomis šventėmis ir vodkos dvoku“. P. Čaikovskis nuo šios recenzijos neatsigavo visą likusį gyvenimą.
To tarpu L. Aueris, matyt, jautėsi kaltas. Prabėgus daugeliui metų smuikininkas rašė, kad kūrinys pelnytai tapo populiariu, o E. Hanslicko recenzija jam, kaip kritikui, nepadarė garbės. Savo talentingiausiems studentams, tarp jų ir Jaschai Heifetzui, L. Aueris paskirdavo mokytis P. Čaikovskio koncertą, kaip vieną reikšmingiausių ir gražiausių šio žanro kūrinių.
ANTONÍNUI DVOŘÁKUI (1841-1904) muzikos istorija paskyrė Čekijos dainiaus titulą. Bohemijos gamtos grožis, Šumavos kalnai, čiurlenantis Vltavos aukštupis tarytum vizualūs peizažai išsiskleidžia jo muzikoje. 1891 m. Europoje jau pripažintas kompozitorius iš Bohemijos pirmą kartą pasiekė Naujojo pasaulio - Amerikos pakrantę. Čia jis gavo pasiūlymą užimti Niujorko nacionalinės konservatorijos direktoriaus vietą. Netrukus A. Dvořáką aplankė Juodaodžių konservatorijos studentas Harry Burleighas, tapęs kompozitoriaus asistentu. Jis pagrojo ir padainavo keletą spiričiuelių. Kaip vėliau pasakojo H. Burleighas, A. Dvořáką šie ritmai tiesiog apsėdo. Kompozitorius rašė, kad „...šios nepaprastos melodijos yra Amerikos muzikos gruntas. Štai, kas yra Amerika! Aš čia radau viską, ko reikia didžiai ir kilniai muzikos tradicijai!“. Netrukus A. Dvořákas sukūrė keletą kūrinių pagal juodaodžių folkloro temas, o jo didžiausias spiričiuelių įkvėptas kūrinys – Devintoji simfonija, kurią jis ir pavadino „Iš Naujojo pasaulio“. Didžiulių ovacijų lydima premjera įvyko 1893 m. Niujorko „Carnegie Hall“ salėje, kurioje griežė Niujorko filharmonijos orkestras, diriguojamas Antono Seidlo. Vėliau A. Dvořákas sakė savo ložėje jautęsis kaip karalius. Visgi simfonijoje labiau justi čekų nei juodaodžių folkloro atspindžiai. Vienas Niujorko kritikas pažymėjo, kad muzika veikiau atspindi čeko įsivaizdavimą, kas yra amerikietiška muzika. Iš tiesų, simfonija sukelia tėvynės ilgesio pojūtį, kurį amerikietiški ritmai tik paryškina.
Jūratė Katinaitė