Šį vakarą scenoje pasirodys vienas žymiausių Latvijos pianistų VESTARDS ŠIMKUS. Skambinti fortepijonu V. Šimkus pradėjo sulaukęs vos penkerių metų, susidomėjimą muzika rodė nuo pat vaikystės, ir tai nenuostabu. Juk jo šeimoje – vien menininkai: motina yra publikuojama poetė, tėvas – buvęs roko muzikantas, 1969 m. įkūręs pirmąją progresyvaus roko grupę Latvijoje „Katedrāle“, o sesuo – taip pat pianistė. Baigęs Emīlio Dārziņšo muzikos mokyklą Rygoje, V. Šimkus išvyko į užsienį bei studijavo Pietų Kalifornijos universitete, Madrido aukštojoje karalienės Sofijos muzikos mokykloje bei Miuncheno Richardo Strausso konservatorijoje.

Nors V. Šimkus yra pelnęs 11 laureato diplomų pianistų konkursuose, tarptautinio pripažinimo sulaukė pradėjęs koncertuoti su tokiais simfoniniais orkestrais kaip BBC filharmonijos, Birmingemo, Prancūzijos nacionaliniu ir kitais. Šiuo metu jis yra išleidęs 10 albumų, aktyviai koncertuoja atlikdamas solinius rečitalius, kuriems charakteringas savitas pokalbis tarp klasikinių ir šiuolaikinių kūrinių bei džiazo improvizacijų. Įdomu tai, kad V. Šimkus yra ne tik tarptautiniu lygiu pripažintas pianistas, bet ir kompozitorius – penkerius metus jis studijavo pas vieną žymiausių latvių kompozitorių Pēterį Vaską, yra sukuręs du koncertus fortepijonui, nemažai kamerinių kūrinių, taip pat kuria muziką filmams ir teatrui, yra gavęs latvių filmų muzikos kūrėjų apdovanojimų, jo kūrinius yra išleidusi „Schott Verlag“ natų leidykla.

Šį vakarą orkestrui diriguos vienas ryškiausių Lietuvos dirigentų MARTYNAS STAŠKUS. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijęs orkestro ir operos dirigento specialybę, 1995 m. M. Staškus pradėjo dirbti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro dirigento asistentu, jau po metų tapo šio teatro dirigentu, 1997–1998 m. ėjo vyriausiojo dirigento pareigas. M. Staškus yra ne tik dirigavęs daugiau nei 40 skirtingų operų ir baletų spektaklių, jis taip pat – daugelio tarptautinių choro dirigavimo konkursų laureatas. Dirigentas parengė keleto nacionalinių veikalų, tokių kaip B. Kutavičiaus „Lokys“, pasaulines premjeras. Jam diriguojant dainavo pasaulinio garso lietuvių solistai V. Noreika, V. Juozapaitis, V. Urmana ir kt. M. Staškus diriguoja ne tik spektakliams, bet taip pat rengia koncertines programas kartu su Lietuvos valstybiniu ir nacionaliniu simfoniniais orkestrais, bendradarbiauja su Lietuvos muzikos akademijos kameriniu orkestru, koncertuoja su užsienio orkestrais, tokiais kaip „Kremerata Baltica“, Sankt Peterburgo muzikos akademijos operos orkestras ir kt.

Koncerte skambės dviejų romantinių kompozitorių kūriniai, kurie buvo veikiami skirtingų istorinių laikmečių kontekstų. Vakarą pradės vieno ryškiausių romantizmo epochos vidurio kompozitoriaus, modernizmo tėvu vadinamo, RICHARDO WAGNERIO (1813–1883) uvertiūra iš muzikinės dramos „Niurnbergo meisterzingeriai“. Šis kūrinys yra vienas ilgiausių R. Wagnerio sukurtų sceninių veikalų (neskaitant tetralogijos „Nibelungų žiedas“) ir yra vienintelė jo sukurta komedija. Muzikinės dramos premjera įvyko 1868 m., jai dirigavo paties kompozitoriaus draugas ir talento gerbėjas Hansas von Bülowas. Sukurti šį kūrinį kompozitorių įkvėpė domėjimasis vokiečių poezijos istorija ir filosofo A. Schopenhauerio idėjos bei estetika. Muzikinės dramos veiksmas perkelia klausytoją į renesanso epochos Niurnbergo miestą. Siužetas pasakoja apie šio miesto meisterzingerius – to meto profesionalių menininkų bendruomenę. Visa dramos muzika sukuria to meto atmosferą, kompozitorius subtiliai vaizduoja atgimimo epochos Niurnbergą, meisterzingerių tradicijas ir estetiką.

Po „vagneriškos“ įžangos į sceną įžengs šio vakaro žvaigždė – pianistas Vestardas Šimkus, kuris atliks rusų kompozitoriaus SERGEJAUS RACHMANINOVO (1873–1943) Koncertą fortepijonui Nr. 4, op. 40. Šį kūrinį kompozitorius sukūrė 1926 m., kai jo kūrybai darė įtaką to meto muzikos tendencijos. Nors pats S. Rachmaninovas teigė, jog nauji muzikos komponavimo stiliai jam nėra patrauklūs, visgi jis puikiai žinojo apie B. Bartóko, A. Schoenbergo, P. Hindemitho ir I. Stravinskio kūrybą bei, greičiausiai, pats nepastebėjo, kad naujovės paveikė jo mąstymą. Be minėtų kompozitorių, šio koncerto braižą smarkiai įkvėpė G. Gershwino „Mėlynoji rapsodija“ ir džiazas apskritai. Vertėtų prisiminti ir tai, kad pats S. Rachmaninovas nemažai laiko gyveno pačioje džiazo širdyje – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šis kūrinys pasižymi kur kas laisvesniu ir sudėtingesniu koncerto formos traktavimu. Muzikologai pripažįsta, jog tai yra mažiausiai žinomas ir bene mažiausiai atliekamas S. Rachmaninovo koncertas, tam taip pat iškeliamos kelios priežastys – sudėtinga forma, virtuozinė pianisto partija, sudaryta iš nuolatinių chromatinių prabėgimų ir kadencijų, aiškios melodijos nebuvimas, džiazui būdingi laužyti ritmai. Visgi po koncerto premjeros kritika buvo skirta ne tiek pačiam kūriniui, kiek naujam kompozitoriaus amplua – juk S. Rachmaninovas buvo žymus dėl savo romantinio konservatyvumo, todėl niekas nesitikėjo, jog jis galėtų būti įkvėptas modernizmo vėjų.

Simfoninę poemą „Mirusiųjų sala“ S. Rachmaninovas sukūrė 1908 m., būdamas Drezdene. Šis kūrinys yra vienas geriausių XX a. pradžios vėlyvojo rusų romantizmo pavyzdžių. Kompozitorius buvo įkvėptas juodai baltos A. Böcklino paveikslo tuo pačiu pavadinimu reprodukcijos, kurią išvydo 1907 m. Paryžiuje. Tiesa, vėliau pamatęs originalų paveikslą, S. Rachmaninovas buvo kiek nusivylęs, nes juodai baltas variantas jam patiko kur kas labiau. Kompozitorius netgi teigė, jog jeigu būtų pamatęs paveikslo originalą anksčiau, greičiausiai nebūtų sukūręs savo simfoninės poemos. Šiame kūrinyje S. Rachmaninovas labai subtiliai orkestrinės dramaturgijos priemonėmis perteikia paveikslo sukurtą vaizdinį, bando atrasti atsakymus į mistinės salos paslaptis.

Koncertą vainikuos dar dvi R. Wagnerio operų uvertiūros. Opera „Lohengrinas“ buvo sukurta 1850 m. Kaip ir visų kompozitoriaus operų, šios operos siužetas paremtas viduramžių vokiečių legenda. Opera pasakoja apie į žemę atsiųstą Dievo karį Lohengriną – jis atvyksta tam, kad suvienytų ir sustiprintų žmones bei išgelbėtų neteisingai mirties bausme nuteistą jauną moterį Elzą. Visą tai jis turi padaryti su viena sąlyga – niekas negali klausti jo vardo ar kilmės. Tarp jo ir Elzos įsiplieskia šilti jausmai, bet piktų kėslų sklidini žmonės priverčia moterį suabejoti išgelbėtoju. Pati uvertiūra muzikinėmis priemonėmis vaizduoja tarytum iš dangaus nusileidžiantį sergėtoją, visgi nuo pat pirmų sekundžių iškyla klausimas – ar dangaus šviesa sugebės išgelbėti žmones, taip ilgai kalėjusius žemiškų nuodėmių ir pagundų tamsoje?...

Operą „Tanhoizeris“ R. Wagneris sukūrė 1845 m. Siužetas yra paremtas dvejomis vokiečių viduramžių legendomis: viena – apie mitologizuotą vokiečių minezingerį Tanhoizerį, o kita – apie Wartburgo pilies dainų konkursą. Operos veiksmo centre iškeliama viena pagrindinių R. Wagnerio kūrybos temų – sunkus pasirinkimas tarp tyros, šventos ir žemiškų troškimų persmelktos meilės. Uvertiūros muzikinė medžiaga yra sudaryta iš kelių pagrindinių operos leitmotyvų, o ryškiausias – piligrimų choro tema iš trečiojo veiksmo. Ši uvertiūra labai dažnai atliekama kaip atskiras kūrinys orkestrui, o šią tradiciją pradėjo kompozitorius ir vienas geriausių XIX a. dirigentų Felixas Mendelssohnas.

Beata Juchnevič