KONCERTO PROGRAMA
M. Daugherty. „Dead Elvis“ solo fagotui ir kameriniam ansambliui (1993)
I. Stravinsky. „Kareivio istorija“ (1918)
***
Du skirtingi laikmečiai ir iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingos istorijos. Nesuklyskite – Igorio Stravinskio (1882–1971) „Kareivio istoriją“ ir šiuolaikinio amerikiečių kompozitoriaus, „Grammy“ laureato Michaelio Daugherty (g. 1954) kompoziciją „Dead Elvis“ jungia ne tik ta pati instrumentų sudėtis. Tarsi raudona gija kūrinius peraudžia faustiškasis motyvas, M. Daugherty kūrinyje vos juntamas, o I. Stravinskio jau visiškai aiškiai išreikštas. Ar legendinis Elvis Presley pardavė savo autentišką pietietišką tapatybę mainais į rafinuotą įvaizdį, turtus ir šlovę? Ir ar jis tikrai miręs? Elvio dvasia kūrinyje savo istoriją pasakoja fagotu, kurio solo partiją šį vakarą Vilniaus kongresų rūmų scenoje atliks Lietuvoje vienas geriausių fagotininkų Andrius Puplauskis.
Originaliai parašyta kaip teatro pjesė, I. Stravinskio „Kareivio istorija“ buvo sukurta neįprastam instrumentų septetui – smuikui, kontrabosui, klarnetui, fagotui, trimitui, trombonui, mušamiesiems, trims aktoriams ir šokėjui. Kūrinys pasakoja išties faustišką istoriją – mainais už stebuklingą, turtus atnešančią knygą, grįžtantis namo kareivis trims dienoms atiduoda velniui savo smuiką. Tačiau trys dienos virsta trejais metais, o po tokio ilgo laiko namo grįžusį kareivį visi palaiko vaiduokliu. Supratęs, kad turtai laimės neatneša, kareivis ilgisi senojo gyvenimo ir, vėl sutikęs velnią, išsiperka savo smuiką. Tačiau šis nebegroja...
I. Stravinskio „Kareivio istorija“ sunkiai gali būti priskiriama konkrečiam muzikiniam žanrui – ji savyje apjungia tokias priešybes kaip džiazą, Vienos valsus, regtaimą, svyruoja nuo grįžimo prie muzikinės tradicijos iki visiško jos atmetimo. Besiskleidžiančio modernizmo Prancūzijoje parašytas kūrinys tapo vienu ryškiausių ir didžiausią įtaką padariusių XX amžiaus pradžios kamerinės muzikos darbų.