Muzikologas Viktoras Gerulaitis
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir jo meno vadovas bei vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius tęsia unikalų ir grandiozinį ciklą „Visos Antono Brucknerio ir Dmitrijaus Šostakovičiaus simfonijos“. Pastaruoju metu dažniau (bet kaip nuostabiai atliekamas!) skambėjo D. Šostakovičius. Dabar atėjo eilė, neabejoju, publikos pasiilgtam A. Bruckneriui, kurį dirigentas ir orkestras interpretuoja lygiai taip pat galingai.
.jpg)
Maestro Gintaras Rinkevičius (Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)
Kitą savaitę klausysimės A. Brucknerio Šeštosios. Net trijose koncertų salėse – gruodžio 8 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje, gruodžio 9 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje ir gruodžio 10 d. Klaipėdos koncertų salėje.
.jpg)
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)
Šeštąją simfoniją kompozitorius rašė būdamas pakilios nuotaikos ir pagaliau semdamas gyvenimą pilna sauja. Prieš metus pirmą kartą buvo išspausdinta A. Brucknerio simfonija Nr. 3. Jam suteiktas Vienos rūmų kapelos tikrojo nario vardas, o tai reiškė, kad metinės pajamos padidėjo 800 guldenų. Auga jo mokinių – vienminčių skaičius. Netrukus jie taps aršiais jo meno šalininkais. Tai būsimi garsūs dirigentai F. Liowe‘as, F. Schalkas, vėliau Vienos operos vadovas, F. Mottlis, kritikas A. Hiollerichas, kurį kompozitorius pasirinks oficialiu biografu...
Kompozitorius Antonas Bruckneris
Kurdamas Šeštąją, A. Bruckneris leidosi į dviejų mėnesių kelionę po Šveicariją. Vargonavo visuose didžiuosiuose jos miestuose, visur žavėdamas klausytojus. Aplankė Šamoni vietovę netoli Monblano, kur apžiūrėjo garsųjį ledo grotą ir kur išsipildė jo svajonė iš arti pamatyti aukščiausią Europos kalną...
1881-ųjų pradžia vėl atnešė daug džiaugsmo. Žymusis dirigentas Hansas Richteris, Richardo Wagnerio rekomendavimu atliko A. Brucknerio Ketvirtąją simfoniją. Septynerius metus lauktoji premjera buvo triumfališka. Anot spaudos, publika simfoniją priėmė entuziastingai – po kiekvienos dalies autorių kvietė į sceną po 4–5 kartus. Ir kritika ją įvertino aukštai: vienoje recenzijoje A. Bruckneris buvo pavadintas „vienu įžymiausiu nūdienos kompozitoriumi“.
1881 m. rugsėjo 3 d. užbaigęs Šeštosios finalą, jau po dvidešimties dienų A. Bruckneris pradėjo naują monumentalią Septintąją simfoniją. Muzikinių idėjų antplūdis buvo toks didelis, kad nė neleido jokių kūrybos pertraukų. Bet tik po dvejų metų Vienos filharmonijos orkestras ryžosi atlikti Šeštosios Adagio ir Scherzo. Vis tik nutylėti A. Brucknerį jau nebuvo galima.
Šeštosios muzika stebinančiai gaivi ir pakylėta. Autorius ją vadino „drąsiausioji“ (vok. Keckste), kiti, analogiškai Ludwigo van Beethoveno šeštajai, – „pastoraline“. Iš tiesų Šeštoji suvokiama tarsi pasaulėtvarkos grožio ir didybės pašlovinimas. Iš visų A. Brucknerio simfonijų ji – pati šviesiausia. Muzikoje trykšta džiūgavimas, beatodairiškas svaiginimasis būties pilnatve. Lyrinės temos prisodrintos iki tol negirdėta emocine galybe ir jausmų šiluma. Visas kūrinys yra epinio charakterio, ypač ryškaus finale, kur prasiveržusi didvyriška jėga priverčia prisiminti R. Wagnerio „Zygfridą“... Simfonija baigiasi, kaip įprasta A. Bruckneriui, apoteoziniu pirmos dalies pagrindinės temos skambėjimu, simbolizuojančiu šviesos ir džiaugsmo triumfą. Beje, iš kitų simfonijų ją išskiria ir labai turtinga ritmika: punktyriniai dviejų ir trijų dalių ritmai, skambantys paeiliui arba vienu metu, suteikia muzikai savitą „tekėjimo“, „sklendimo“ charakterį.
Pirmojoje dalyje fanfariniai šūksniai kaitaliojasi su ekspresyvios lyrikos epizodais. Nuostabaus grožio Adagio santūrūs, ramūs, bet liūdintys bosai, plati smuikų melodija ir ilgesinga obojaus rečitacija atveda į gedulingo maršo ritmiką. Tokios skirtingos nuotaikos draugėje nėra būdingos A. Brucknerio lėtosioms dalims. Bet ar tik jos nepranašauja Gustavo Mahlerio emocingai sproginėjančių lyrikos pliūpsnių? Fantastinis, virtuozinis Scherzo – lyg vokiečių liaudies padavimų atgarsis. Finalas, kaip visada, koncentruoja ankstesnių dalių svarbiausių temų nuotaikas.
Premjera įvyko visiškai baigiantis XIX amžiui – 1899 metų gruodžio 26-osios vakarą Vienoje. Dirigavo G. Mahleris, įnešęs daug pakeitimų į partitūrą. Tačiau Šeštoji taip ir liko mažiausiai populiari ir rečiausiai atliekama A. Brucknerio simfonija. Nors ir turinti daug būdingų kompozitoriaus simfonizmo bruožų, vis tik akivaizdžiai skiriasi nuo kitų. Nesi sutvertas džiūgauti, kuklusis Bruckneri!..
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Lauryna Bendžiūnaitė: krištolinis balsas“, kuriame skambės ir A. Brucknerio Šeštoji simfonija, įvyks 2021 m. gruodžio 8 d. 18.00 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje, gruodžio 9 d. 19 val. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir gruodžio 10 d. 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje. Dirigentas maestro Gintaras Rinkevičius. Prieš koncertą Vilniuje 18.15–18.45 val. muzikologas Viktoras Gerulaitis pasakos apie A. Brucknerio Šeštąją simfoniją. Bilietų galite įsigyti Vilniaus kongresų rūmų, Kauno valstybinės filharmonijos, Klaipėdos koncertų salės, „Tiketos“ ir „Teatrai.lt“ kasose.
